Dailininkė Serena Pečiūnaitytė gimė 1976 m. Šakiuose (Giedručių kaime), Lietuvoje 1995 m. baigė Kauno dailės gimnaziją, 1999 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo menų bakalauro grafikos (estampo) diplomą, 2001 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo ir menų magistro grafikos (estampo) diplomą. 2012 m. studijavo Lietuvos edukologijos universitete, jai suteikta mokytojo kvalifikacija, 2013 m. jai suteikta dailės mokytojo-metodininko kvalifikacinė kategorija. Nuo 2020m. yra Lietuvos Dailininkų Sąjungos LDS narė. Dailininkė grafikė gyvena ir kuria Kaune, Lietuvoje.
Menininkė animalistė Serena Pečiūnaitytė piešia gyvūnus. Jos vaikystė prabėgo su karvėmis, arkliais, vėžliais, ožkomis ir vištomis. Toks gyvenimas arti kaimiškos gamtos „nuspalvino“ Serenos kūrybą ypatingu dėmesingumu gyvūnams, gamtai. Menininkė yra pripažinta ir kompetentinga savo srities kūrėja. Jos darbai gerai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Slovėnijoje, Japonijoje, Serbijoje, Lenkijoje, indijoje, Italijoje, Graikijoje.
Serena Pečiūnaitytė domisi gyvūnų pasauliu, myli jį. Tai retas mūsų kultūriniame kontekste menininko tipas, sąmoningai apsibrėžęs save dailininkės-animalistės kategorija. Visa tai buvo ir yra nuosekliai plėtojama bei formuojama klasikinės lietuviškos grafikos lauke. Tęsdama šio žanro tradiciją, menininkė puoselėja tokias neįkainojamas vertybes kaip jautrumas aplinkai ir piešiniui, subtilus aplinkos stebėjimas ir jos fiksavimas. Visa tai įsikūnija tokių technikų kaip linoraižinys ar sausa adata būdu. Gyvūnas menininkės kūryboje yra daugiau nei zoologinio pasaulio atstovo atvaizdas. Tai ir žmogiškosios būties simbolis, jo pergyvenimų ir pojūčių alegorija. Žinduolių, roplių anatomija Serenos Pečiūnaitytės grafikoje yra virtusi egzistencijos išraiška ir tai yra vienas išskirtiniausių, savičiausių šios dailininkės bruožų.
Dailininkė grafikė Serena Pečiūnaitytė kuria animalistinio žanro darbus. Ji yra įvairialypė menininkė. Jos subtili grafika jaučiama linoraižiniuose, sausose adatose, estampuose, knygų iliustracijose, piešiniuose, drobėse ir sieninėje tapyboje. Serena pirmiausia yra grafikė, nes jai svarbus piešinys. Ji pasižymi įgimtu animalistiniu braižu, lengva ranka perteikdama gyvūną kaip portretą, gyvūną kaip žmogišką jauseną, gyvūną kaip žmogiškosios būties alegoriją. Išskirtinis kūrėjos bruožas tas, kad gyvūnai sudvasinti. Ypač stipri įtaigi meninė raiška atpažįstama jos paveiksluose apie biologinę įvairovę, kur vaizduojami ropliai (sausumos ir vandens vėžliai, iguanos, kaimaniniai vėžliai, aligatoriai, gavialai). Čia menininkės su niekuo nesupainiosi – jos išskirtinis šių gyvūnų gyvensenos, būties, transcendencijos pažinimas ir perteikimas per idėją, per judesį; paveikslai įdomūs tuo, kad gyvūno vaizdiniu gvildenamos žmogaus gyvenimo problemos, pvz., emigracija – iliustruotoje knygelėje apie vėžlį jo istoriją menininkė pasakoja per išskirtinai žmogiškus dalykus, per vėžlių ir varlių paveikslus kuria žmogiškosios laimės trapumo vaizdinį. Serenos mąstymo būdas ir įtaigumas parodo, kad ji įneša naują ir kitokį animalistinį požiūrį į piešimą apskritai, daug dėmesio skiria gyvam piešimui. Tam skiriamas ypatingas dėmesys – gyvūnai komiški, jausmingi, juose atpažįstamas žmogiškojo charakterio pradas. Jau vien tokios personalinių parodų serijos kaip „Snukučiai“, „Snukučiai-1“, „Snukučiai-2“, „Snukučiai-3“ „Žalčio vardu“ suponuoja, kad dailininkė drąsiai ir atvirai eina meno keliu, sąmoningai pasirinkusi animalistės kryptį. Jos darbuose animalistinis piešinys tampa pagrindine kūrybos raiška linoraižiniuose, sausose adatose, sieninėje tapyboje ir knygų iliustracijose.
Ji surengė 25 personalinių parodų, dalyvauja Lietuvos dailininkų sąjungos organizuojamose renginiuose, parodose, tarptautiniuose pleneruose, meno akcijose, yra tarptautinės grafikos meno trienalės Belgrade (Serbijoje) dalyvė, kuria estampus, dalyvauja zoologų ir gamtininkų konferencijose, moko vaikus meno paslapčių. Menininkė, kurdama animalistinius darbus, kviečia atkreipti dėmesį į savo šalies gamtą, jos apsaugą, mistiką ir pažinimą.
