 |
Jolitos Šlepetienės virtuali tapybos ir keramikos darbų paroda „Išgirsti tyloje” |
Šių metų liepos 5 – rugsėjo 5 dienomis Perkūno name-muziejuje veikė, o dabar perkelta į virtualią erdvę tapytojos ir keramikės, dailės mokytojos Jolitos Šlepetienės paroda „Išgirsti tyloje“.
Jolita dirba dailės mokytoja Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje bei Ukmergės meno mokykloje. 1991 metais ji baigė Vilniaus universitetą, įgijo filologės specialybę tuo pat metu baigė ir Vilniaus vakarinę dailės mokyklą, gilino žinias VDA ir PPRC 1999 m. baigdama dailės mokytojo studijas, 2014 m. ISM LL2 neformaliosios švietimo lyderystės programos studijas. 2015 metais Jolitai suteikta dailės mokytojo eksperto kvalifikacija. Grupinėse parodose menininkė dalyvavo nuo 1994 m., nuo 2017 metų aktyviau įsijungė į kūrybinę veiklą dalyvavimą grupinėse tarptautinėse ir respublikinėse parodose, pleneruose, rengdama personalines tapybos parodas, nuo 2019 m. organizuodama Respublikos dailės mokytojų tapybos plenerus ,,Ukmergės diena“.
TAPYBA
Jolitos Šlepetienės kūrybos pagrindas yra gamtos motyvai, mėgiamas žanras peizažai. Tapydama akrilu menininkė išbando ir impresionistinę raišką, o aliejinėje tapyboje pereina į ekspresionistinę. Parodoje pristatomi švelnaus pastelinio kolorito darbai iš ciklo „Sutikti peizažai“ (2019-2020 m.) tapyti ant drobės akrilu ir naujausi darbai aliejiniais dažais. Peizažai apima platų gamtos vaizdinių, metų laikų spalvinių dermių spektrą. Darbams autorė parenka simbolinius poetinius pavadinimus: „Vasaros lengvi debesys“, „Nostalgiškos obelys prie geležinkelio“, „Kai krinta spygliai ir šešėliai“ ir kt. Plastiškos gamtos formos perteikiamos ekspresyviau pasitelkiant aliejinės tapybos techniką. Peizažai yra skirtingų koloritų: nuo santūrių, vientisų iki turinčių daug dermių ir priešpriešų, perėjimų nuo pastelinių iki ekspresyvių spalvų, netikėtų jungčių. Visa tai sukuria subtilių gamtos jausenų vaizdinius, kurie perauga į ženklus ir simbolius, į gamtos refleksiją. Tapytojos darbuose itin svarbus dekoratyvumas ir filosofinis mąstymas, kurį nulemia nuotaika, momentinis įkvėpimas. Kiekvieno darbo kompozicija sujungia harmoningą gamtos pasaulį, jos kuriamas peizažas be galo įvairus ir tuo pačiu vieningas: jame tiek daug augalijos formų, spalvinių niuansų ir tuo pačiu jis liudija amžinąjį žmogaus ir gamtos ryšį.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė
KERAMIKA
Jolitos Šlepetienės keramikos kūriniai, kaip užsimena pati kūrėja – tai „žaidimai, kurie įtraukia ir nesibaigia“, tai –„ kažkas paprasto, prigimtinio, laisva“. Jolitos kūriniai atlikti archajiška lipdymo technika subtiliai perteikia kūrybines idėjas, kurios atsispindi užkoduotose mitologiniuose keraminių skulptūrėlių motyvuose, indų formose bei spalvinio dekoro kolorituose. Apžvelgus Jolitos tapybos kūrinius galime pastebėti, kad jautrūs virpantys tapybos potėpiai meistriškai perkeliami formuojant apimtines keramikos formas. Labiausiai tai atsispindi mitologinių skulptūrėlių lipdyme. Autorė sluoksniuodama molio masės „potėpius“ sukuria keletą kompozicijų, atspindinčių mitologinių motyvų, simbolinių būtybių, dievybių apraiškas. Darbų cikle „Pasakos iš sudužusio ąsotėlio“ pasitelkiant sudužusio ąsočio šukės įvaizdį, meistriškai apjungiamos gerai žinomos Lietuvių liaudies pasakų bei dainų prasmės į darnią visumą. Šioje kompozicijoje vyrauja natūrali šamotinio molio spalva šiek tiek pagyvinta žalsvais, juosvais glazūros atspalviais būdingais senosios Lietuvių keramikos tradicijoms. Taip pat kūrėja pagerbia Lietuvių liaudies mitologines būtybes sukurdama tokias skulptūrėles kaip „Žvėrūna“, „Laumė“, „Dangus ir Žemė“. Kūriniuose „Arkliuko ganymas“ ir „Žirgo girdymas Juodojoje jūroje“ Jolita įprasmina Arkliuko arba Žirgo simbolį, kuris IX am. Lietuvoje buvo gausiai naudojamas medinės architektūros apdailoje, mediniuose buities rakanduose, keramikos dirbiniuose tikint, kad arklys turi dieviškos galios ir jame slypi vaisingumo jėgos. Šmaikščiai perteikta kompozicija –„ Žvirblių ir litvakų gali sutikti visur“. Dedikuodama šį kūrinį Senosios Ukmergės siuvėjams kūrėja įžvalgiai atskleidžia sąsajas tarp gamtos ir žmogiškojo faktorių. Kita grupė keramikos kūrinių – tai keraminės konceptualios formos ir indai, kuriems būdingos archajiškos, monumentalios, laisvu lipdymu „išaugintos“ formos. Remiantis tradicinės Juodosios keramikos degimu atlikta indų kompozicija „Mažieji priekabiautojai“ žavi paprastomis aptakiomis formomis, kurių siluetą pagyvina asimetriškai priklijuotos ažūrinės detalės – rankenėlės. Panašūs ažūriniai elementai ant monumentalių formų pastebimi ir kitoje kompozicijoje „X forma“. Galime manyti, kad šiuo būdu autorė instinktyviai aptakiai sunkiai formai nori suteikti lengvumo, skaidrumo ir šiek tiek žaidybinio šmaikštumo. Jei ankščiau minėtuose keraminiuose induose Jolita žaidžia su forma ir ažūrinėmis detalėmis, tai konceptualių indų cikle „Žaidimai su vaiduokliais“ autorė išreikšti meninei idėjai pasitelkia visą arsenalą kūrybinės išraiškos priemonių. Čia apjungiama ir forma ir detalės bei spalvotomis akmens masėmis ir glazūromis atliktas dekoras. Tapybiškai suliejant glazūras, naudojant dekorui vario vielą, išdegus kūrinius krosnyje – išgaunamas netikėtas vaizdas, įtakotas aukštos degimo temperatūros ir cheminių medžiagų reakcijos sintezės. Šis „apgalvotas atsitiktinumas“ taikliai atspindi keramikos meno patrauklumą ir išskirtinumą. Trečia grupė keramikos kūrinių atspindi muzikos ir keramikos sintezę. Tai skulptūrinės švilpynės „Sesių dainos“, „Švepli slibinai“, „Mitologinis indas švilpynė“ ir keraminė kompozicija „Būgnai kartu ir taikiai“. Dauguma šių kūrinių be meninės išraiškos taip pat turi ir muzikavimo galimybes. Paminėčiau kompoziciją „Būgnai karui ir taikai“, kurioje autorė atliekant kūrinį apjungia kelias meninės raiškos priemones – spalvotas molio mases, granitą, virvę ir akrilą. Tai parodo kad kūrėja nebijo eksperimentuoti keramikoje ir ieško pačio optimaliausio būdo meninei idėjai išreikšti. Apibendrinant galime matyti, kad parodoje „Išgirsti tyloje“ pristatomi Jolitos Šlepetienės keramikos kūriniai turi savitą braižą, kuris formuojasi iš menininkės noro pažinti keramikos meno subtilybes. Laisva kūrinių atlikimo technika ir technologiniai ieškojimai leidžia nevaržomai reikšti kūrybinius sumanymus, kuriuose menininkė jautriai ir žaismingai interpretuoja prigimtinės pasaulėžiūros vaizdinius.
Lietuvos dailininkų sąjungos narė, keramikė – Daina Daukšienė
 |
Dailininkės Marijonos Sinkevičienės jubiliejinė tekstilės darbų paroda „Laiškai” |
VšĮ „Gabrielės meno galerija” pristato jubiliejinę dailininkės Marijonos Sinkevičienės tekstilės darbų parodą „Laiškai”.
Dailininkės kūrybinis kelias
M. Sinkevičienė gimusi Tauragės raj. Očikių km., šiuo metu gyvena ir kuria Kaune. 1982 metais dailininkė baigė Vilniaus dailės akademiją, kurioje įgijo tekstilės specialybę, vėliau dirbo dėstytoja, docente. Nuo 1987 metų dailininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Priklauso tekstilės grupei „Esame” . Kas keli metai M. Sinkevičienė nustebina savo gerbėjus įsimintinomis parodomis, konceptualiais ir šiuolaikinio meno kūriniais .Dailininkės kūryba jau buvo pristatyta tarptautinėje erdvėje: Indijoje, Graikijoje, Varšuvoje, Taline ir Rygoje. Dailininkės darbų yra įsigiję Gdynės, Krosnos muziejai (Lenkijoje), Lietuvos dailės muziejus, Raseinių krašto istorijos muziejus, įsimintinų tekstilės kūrinių autorė yra sukūrusi Nacionaliniam Kauno dramos teatrui, Ukrainos Slavutičiaus vaikų darželiui. Jubiliejinė tekstilininkės darbų paroda jau pristatoma trečią kartą. Šioje parodoje pristatomi tekstiline forma atkurti autentiški rašytiniai laiškai-artefaktai. Ciklą sudaro fototekstilės kūriniai, gobelenai sukurti naudojant siuvinėjimo techniką. Naujuose dailininkės darbuose yra naudojamos šiuolaikinės technologijos, jos jungiamos su klasikinės tekstilės technikomis. Laiškuose užfiksuota žmogaus ir žmonijos istorija. Naujausiame tekstilės projekte „Laiškai”-tai trečioji projekto „Prikelta į būtį”, „Atmintis” ir „Laiškai” dalis. Parodoje eksponuojami išsaugoti realūs laiškai, įgalinę tekstilės formą. Į laiškus dedami sudžiovinti našlaitės žiedai M. Sinkevičienės darbuose tampa artimųjų žmonių ilgesio simboliais. Kūriniuose dominuoja prislopintos spalvos, jos sukuria nostalgišką praeities nuotaiką, liudija buvusių žmonių gyvenimą, nostalgiškų praeities ryšių, nuotaikų fragmentus.
Informacija paruošta pagal dailininkės M. Sinkevičienės tekstą.
 |
Indraja Raudonikytė
|
Indraja Raudonikytė šiuo metu gyvena ir kuria Kaune, Domeikavoje. 1996 metais ji baigė Kauno dailės gimnaziją, specializavosi tapyboje. 1994 metais tapybinį meistriškumą tobulino privačioje tapytojo Jono Maldžiūno studijoje. 1996-1999 m. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete studijavo meno kūrinių restauravimą. 1999-2005 metais studijavo VDA Kauno dailės institute taikomąją grafiką ir įgijo menų magistro laipsnį. Dešimtmetį paskyrė kūrybiniams – komerciniams projektams. 2014 metais tapus Lietuvos grafinio dizaino asociacijos nare pakviesta dėstyti grafinį dizainą Vytauto Didžiojo universitete, nuo 2017 iki dabar dėsto Kauno technologijos universiteto Dizaino centre. Parodose dalyvauja nuo 1993 metų. Nuo 2014 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė, o 2015-2017 metais ėjo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus grafikos sekcijos pirmininkės pareigas. I. Raudonikytė kuria šiuolaikinio meno kūrinius, jungdama tiek tradicines, tiek ir šiuolaikines raiškos priemones. Menininkė kūryba apima daugelį sričių, tai ir grafika, tapyba, keramika, netgi tekstilė.
Virtualioje parodoje I. Raudonikytė pristato keramikos kūrinių ciklą „Pelkių žolė“, kurį sudaro keramikiniai puodeliai – dubenėliai – pialos, indai, skirti arbatos gėrimo ritualui. Minimalistinės formos, keramikos faktūrų išryškinimas, prislopintos spalvos visiems indams suteikia subtilaus jaukumo, priartina prie gamtos spalvų ir natūralių formų. Kaip gimė mintis profesionaliai grafikei sukurti šį keramikos ciklą pasakoja jo autorė: „Idėja kilo po pokalbio su japonais apie nacionalinę estetiką ir arbatos gėrimo ritualus, tradicijas. Šis pokalbis nukėlė mane į vaikystės prisiminimus ir gilius apmąstymus apie arbatą, kaip simbolį, kaip vaistą, kaip bendrystės ritualo dalį. Prisiminiau vaikystės patirtis, prosenelės ir senelės perduotas žinias apie senovės lietuvių liaudies mediciną, žolynų rinkimo tradiciją. Dar būdama visai maža mergaitė, namuose girdėjau pasakojimus apie Japoniją, jos kultūrą. Senelės bičiulis, kraštietis, nepriklausomybės akto signataras, advokatas Kazimieras Motieka, grįžęs iš šios tolimos šalies, mūsų namuose demonstravo skaidres ir dalinosi patirtimi iš kelionės. Ja atvežtų suvenyrų estetika stipriai išsiskyrė iš panašių nedidelių dovanėlių, namiškių parvežtų iš kitų kelionių. Mano senelė keramikė Vanda Giedraitytė-Čepulienė savo namuose kelis kartus surengė japoniškos arbatos gėrimo ceremonijas bičiuliams. Taip pat kartą vyko ir inscenizuotą lietuviška arbatos gėrimo ceremoniją, paremta senolių tradicijomis ir tautosaka. Prieš daugiau nei 30 metų daugeliui tai atrodė žavinga, tačiau labai keista ir sunkiai suprantama. Mama, kaip ir senelė buvo diplomuotos keramikės, tačiau kūrybą tuo metu stipriai varžė sovietų sistema, griežtos taisyklės, normatyvai ir meno tarybos. Man tai nebuvo patrauklu, nes kūrybinė laisvė man buvo svarbiausia mene, todėl ir nepasirinkau šios profesijos. Pakeliavus po pasaulį pajutau poreikį grįžti prie ištakų, ieškoti autentiškumo čia, kur esu gimusi ir augusi, kur mano protėviai gyveno šimtmečiais. Tad mano keramika yra simbiozė, sujungianti lietuviškas tradicijas, baltiškas šaknis ir kelionių patirtį bei multikultūrinę, pirmykštę estetiką. Šiuolaikinis pasaulis yra labai įvairus, tačiau ilgainiui visi pradedame suprasti, kad esame daugiau panašūs nei skirtingi.“ I. Raudonikytės parodoje ir matome kultūrines jungtis, kurios suartina žmones, aktualizuoja ryšį su gamta.
Informaciją paruošė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė
 |
Robertas Misiukonis
|
Fotomenininko Roberto Misiukonio aktų paroda „NostalGija kaip nuostabi Gija“ VšĮ „Gabrielės meno galerijoje“ žinomas Kauno fotomenininkas Robertas Misiukonis pristato virtualią aktų parodą „NostalGija kaip nuostabi Gija“ ir viena iš parodos serijų „Mano brangusis“. Autorius parodoje pateikia moters kūno studiją. Ši fotomenininko Roberto Misiukonio fotografijų serija sukurta dar 2003 metais, o eksponuota ir pristatyta buvo Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje 2006 metais. Šiuo metu paroda „NostalGija kaip nuostabi Gija“ ir viena iš parodos serijų „Mano brangusis“ pristatoma po ilgesnės pertraukos. Seriją sudaro 12 vidutinio formato fotografijų, o visą seriją fotografijų sudaro 58 fotografijos. Parodoje eksponuojamos miniatiūros, variacijos moters akto tema. Dominuoja monochrominė ir spalvotos fotografijos. Fotografijų serijoje „Mano brangusis“ subtiliai ryškinamos moters kūno linijos, tuo tarpu moterų veidus dengia dujokaukės, kurios sukuria disonansą, priešpriešą, ironišką santykį. Kūniškojo natūralumo ir militarizmo jungtis fotografijoje yra netikėta, atskiros detalės suaktualina šias fotografijas ir priartina prie šiandienių pandemijos realijų.
Fotomenininkas Robertas Misiukonis gyvena ir kuria Kaune. Nuo 1981 metų jis yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Kuria analoginės ir skaitmeninės fotografijos srityse. 1984 metais baigė KPI elektrotechnikos fakultetą. 1976 metais įkūrė KPI-FOTO klubas, iki 1984 metų buvo valdybos pirmininkas, o nuo 1986 metų klubo meno vadovas. Nuo 1991metų iki 2014 metų buvo KTU-FOTO studijos vadovu. Nuo 2013 metų dirba fotografijos mokytoju Kauno taikomosios dailės mokykloje. R. Misiukonis yra Kauno taikomosios dailės mokyklos kūrybinių dirbtuvių „Už rėmų“ kuratorius. Autoriaus kūryba turi nemažai sąsajų su režisūrine, teatrine fotografija. Menininkas taip pat kuria naudodamas ir analoginės, ir skaitmeninės fotografijos technologijas.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė
 |
Respublikinė tekstilės meno paroda „Gobelenas vakar ir rytoj“ |
Respublikinė paroda „Gobelenas vakar ir rytoj“ Gelgaudiškio dvare Šakiuose, Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose, Jonavos kultūros centre nuo 2019 rudens iki šių metų pavasario veikė respublikinė tekstilės meno paroda „Gobelenas vakar ir rytoj“. Parodos kuratorė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus, tekstilės sekcijos pirmininkė Birutė Sarapienė. Dailininkai buvo kviečiami teikti kūrinius, atliktus gobeleno technika, dauguma darbų yra susiję Lietuvos tautinio identiteto, lietuviškosios ornamentikos, istorijos motyvų raiška. Parodoje savo kūrybą (30 kūrinių) pristato devyniolika profesionalių menininkų: Andrius Valius, Austė Guogaitė, Auksė Draugelienė, Birutė Sarapienė, Danguolė Brogienė, Danguolė Čachavičienė, Danutė Valentaitė, Danutė Jonelienė, Elma Šturmaitė, Irena Piliutytė, Laimutė Kozlovienė, Liucija Banaitienė, Marijona Sinkevičienė, Milda Dulkytė, Rūta Narvydienė, Zinaida Dargienė, Vaiva Lašienė, Virginija Kirvelienė, Žymantė Poškaitė-Tamulė. Nors atrodytų, kad parodą vienija aiškiai įvardinta gobeleno technika, tačiau darbai išsiskiria temų ir stilių įvairove, koloristikos niuansais, eksperimentavimu. Parodoje matome daugelio parodos autorių dialogą su lietuviškosios tekstilės tradicija, modernias ir postmodernias tradicijos transformacijas. Projekto organizatorius Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.
Parodą buvo planuota eksponuoti įvairiose erdvėse Lietuvoje ir užsienyje, tačiau karantino laikotarpiu ji persikelia į virtualią erdvę. Plačiau apie parodą skaitykite: Nuoroda —>
 |
Tapytojos Zitos Virginijos Jusevičiūtės-Tarasevičienės personalinė tapybos darbų paroda iš ciklo „Odė rudeniui“ |
Tapytojos Zitos Virginijos Jusevičiūtės-Tarasevičienės personalinė tapybos darbų paroda iš ciklo „Odė rudeniui“
Šiuo metu VšĮ „Gabrielės meno galerijoje“ veikia virtuali tapytojos Zitos Virginijos Jusevičiūtės-Tarasevičienės personalinė tapybos darbų paroda iš ciklo „Odė rudeniui“. Tai jau antroji paroda šia tema. Tapytoja Zita Virginija Jusevičiūtė-Tarasevičienė gyvena ir kuria Kaune. Pastaraisiais metais autorė aktyviai dalyvauja meniniame gyvenime. Praėjusiais metais tapytojai suteiktas Meno Kūrėjo statusas. Savo parodas tapytoja jau yra surengusi Lietuvoje, Latvijoje. Taip pat ji dalyvavo Lietuvos meną pristatančiose parodose: Vokietijoje ir Italijoje. Tapytoja šiuo metu bendradarbiauja su VšĮ „Gabrielės meno galerija“ ir „Bougie art gallery“ Kanadoje.
Naujausia autorės paroda „Odė rudeniui“ siejama su rudens laiku, tad parodoje dominuoja rudens spalvos ir gamtinių motyvų žaismas. Kiekvienas darbas ekspresyviai nedidelę rudens motyvų, spalvų ir emocijų miniatiūrą. Dažno darbo kompoziciją sujungia ne tik spalvinės dermės ar kontūrai, kurie sukuria netikrumo, melancholijos refleksiją, bet ir raiškius pasakojimus apie būseną, nuotaiką, kuri šioje parodoje yra itin skaidri ir betarpiška. Tapytojos paveikslai išsiskiria misticizmu, paslaptingumu, potekstėmis, dialogu, taip pat siejama su abstrakčiosios dailės tradicija. Autorės kūryboje itin svarbus ryšys su gamta, dialogas su gamta. Kalbėdama apie rudenį tapytoja teigia: „Ruduo nuostabus metų laikas. Gamta mums daug ką perduoda. Primindama tai, kad nuostabus ir tuo tarpu trapus žmogaus gyvenimas yra. Todėl tiek daug spalvų ir įrodymo, kad gyvenimas yra nuostabus. Šias nuostatas tapytoja išsako savo darbuose. Paveikslų ciklas „Odė rudeniui“ yra itin dinamiškas, paženklintas emocija, tapybiniu lengvumu, įvairove bei koloristika. Parodoje eksponuojamuose darbuose autorė įrodė savo galimybes į abstrakčiąją stilistiką įkelti figuratyvinius elementus, gamtos motyvus. Paroda yra įtraukianti savo elegantiška visuma. Parodą pristato VšĮ „Gabrielės meno galerija“ .
 |
Gintautas Vaičys. „Tapybinės sonatos”. Virtuali tapybos paroda |
VšĮ „Gabrielės meno virtualioje galerijoje www.gabrielegallery.eu pristatoma tapytojo Gintauto Vaičio tapybos darbų paroda „Tapybinės sonatos“. Paroda rengiama bendradarbiaujant su Kauno kultūros centru. Virtualioje parodoje autorius pristato naujausią tapybos darbų ciklą „Tapybinės sonatos“, kurį sudaro 15 vidutinio formato tapybos darbų. Tai abstrakčia technika atlikti darbai, kuriuos vienija panaši tapybinė technika, spalvinės niuansacijos, darbuose koliažiškai sujungiamos tapybinės formos ir grafinės linijos.
Tapytojo darbų kompozicijos pagrindas – įvairių nesimetriškų geometrinių formų deriniai ir juos į visumą sujungiantys koloristiniai deriniai bei grafinės smulkios juodos linijos. Kiekvieno paveikslo ir ciklo visuma yra ypatingai vieninga, vientisa. Autorius ne tik žaidžia spalvomis ir formomis, bet subtiliai jas derindamas kuria savą abstraktų simbolinį pasakojimą, kurio dėmenys ženklina gamtos, metų laikų ir paros ciklus, nuotaikas, vidinės ir išorinės erdvių priešpriešas. Taip pat tai patvirtina darbų pavadinimai: „Rytas“, „Vakaras“, „Šokis saulėje“, „Šokis saulei“,, „Gilus ežeras“, „Pavasaris“, „Gilus vanduo“, „Saulės pasveikinimas“, „Raudonas vakaras“, „Rudens sonata“, Šerkšnas saulėje“. Kuo ši paroda išskirtinė tiek paties menininko, tirk ir šiuolaikinės lietuvių tapybos kontekste? Pirmiausia norisi akcentuoti parodos stilistinį vientisumą, iš jo išplaukiantį ir natūralų tapybinės technikos pasirinkimą, darbų koloristikos įvairovę, kuri suteikia tapybiniam pasakojimui dinamikos ir tam tikros intrigos. Autoriaus pasirinkta technika yra postmodernistinis koliažas, jungiantis formų bei elementų įvairovę, yra itin nuoseklus. Naujausias G. Vaičio darbų ciklas “Tapybinės sonatos” per vaizdą įgauna muzikinei sonatai būdingą harmoniją ir skambesį, kuris itin įtaigiai liudija šio pasaulio grožį, o tuo pačiu ir šiuolaikinio gyvenimo iššūkius bei prieštaringumą.
Autorius gyvena ir kuria Kaune. 1993 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1999 metų G. Vaičys yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Vadovavo Kauno tapytojų sekcijai. Dirba Kauno dailės gimnazijoje, yra mokytojas-metodininkas. Tapytojas parodose dalyvauja nuo 1989 metų, savo darbus kuria tapybos, objektų, fotografijos ir videomeno srityse. Nuo 2009 iki 2017 m. G. Vaičys buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku. Nuo 2014 metų yra kultūros bendrijos associacija “Borusia” narys. Nuo 2015 metų autorius bendradarbiauja su VšĮ “Gabrielės meno galerija” su galerija “Paveikslai lt”, šiuo metu ir su Mo muziejumi.